Mano kaimyn?s bute vienas kambarys, apklijuotas lipdukais su dantytais monstrais ir papuoštas užrašu „Eik šalin!“, kone visai šeimai yra tabu. Tie šešiolika kvadratini? metr? šiuo metu yra dukters paaugl?s zona. Prisimenu, kad kadaise ši mergi?ka lakst? kieme su rausvais kaspinais ir linksmai visiems šypsodama, bumbs?jo kamuoliu ? grindin?. Šiandien jos pašiaušti plaukai mirga vaivorykšt?s spalvom, akys apvedžiotos juodu pieštuku, o l?pos – m?lynu l?pdažiu. Jos mama skundžiasi, kad jos ger?j? mergyt? tarsi kažkas pakeit? – dabar jos viet? už?m? nesukalbama, maištaujanti, nežinia ko norinti, vis? „nesuprasta“ ir labai jau savarankiška paaugl?.

Iš ties?, paauglyst? – kone sunkiausias išbandymas t?vams. Hormon? audr?, k?no ir psichikos poky?i? paveiktas vaikas išgyvena savotišk? identiteto paiešk? kriz?. Ta?iau jei pirm?j?, trej? met? kriz? t?vams pergyventi pasiseka palyginti lengvai, paauglyst?s kriz? dažnai šeimai tampa kone ne?veikiamu barjeru. Dirglus, suirz?s, atsikalbin?jantis, prieštaraujantis – toks vaikas iš t?v? pareikalauja platinin?s kantryb?s. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanaliz?s centro psicholog?s Daivos Bal?i?nien?s, vienas ryškiausi? poky?i? paauglyst?je – autoritet? perskirstymas. Iki tol autoritetu buvusius t?vus kei?ia „viskuo“ paaugliui tampantys bendraamžiai. ? kamp? užspeisti t?vai dažnai nežino, ko griebtis, iš ?ia atsiranda kraštutiniai poelgiai – vieni numoja ranka „et, daryk, k? nori, tik eik nuo mano galvos“, kiti imasi represij?. Tuo tarpu psicholog? pataria iš anksto nusiteikti tam, kad kartais su paaugliu teks susipykti, kad nustatytos taisykl?s bus laužomos ir atkakliai br?žti elgesio ribas, ieškoti kompromis?. Kad ir kaip skaudint? atžalos elgesys, nusigr?žti nuo jo ar jos – nereik?t?, širdies gilumoje jiems labai svarbu b?ti t?v? mylimiems.

Dažnai t?vai klausia, kaip reaguoti, jei paaugl? užsimano prasidurti nos?, arba nusikirpti pus? galvos plikai, o kit? pus? nudažyti raudonai. Leisti ar drausti? Psicholog? pataria atsižvelgti ? situacij?, juk jei paauglys labai maištaujantis – vargu, ar jis paisys draudim?. Tokiu atveju, galb?t, geriau yra išsaugoti gerus santykius su vaiku ir užsimerkti ? jo „stiliaus“ apraiškas arba bandyti atkalb?ti. Beje, ?ia labai gali pad?ti ypating? autoritet? paauglio akyse turintys bendraamžiai – tarkim, jei pusbrolis mestels, kad nosyje auskarus turin?ios panel?s jam kelia pasibjaur?jim?, noro ?siverti blizgut? gali nebelikti akimirksniu! O jei matote, kad derybas d?l auskaro pralaim?site, galb?t geriau nusileisti ir bent jau atlikti proced?r? higieniškame kabinete, nei v?liau grož?tis draug?s bute pradurta dukros nosimi ar liežuviu.

Sakoma, „jei paauglyst?je tau nereik?jo psichologo, tai kada nors prireiks psichiatro“. Išgyventi hormon? audras, nekontroliuoti emocij? brendimo laikotarpiu yra normalu. Tod?l tam tikros taisykl?s, ribos, susitarimai turi išlikti. Kita vertus, t?vai turi tapti lankstesni ir pasiruošti, kad teks nemažai konfrontuoti. Visgi, nepamirškime, kad jei aštuoneri? met? vaikui užtenka pasakyti, kad jis privalo b?ti namie ketvirt? valand? popiet, paaugliui tokie nurodymai nebetinka. Jam reikia motyvacijos. Kokios? Tai priklauso nuo konkretaus vaiko, tad t?vai tur?t? rasti b?tent jam tinkant? skatinim? – gal tai bus kelion?s? Arba dienpinigiai? O gal verta valanda pav?linti privalom? gr?žim? namo? Šalia motyvacijos turi b?ti ir aiškios pasekm?s – kas bus, jei susitarim? nebus paisoma. Pavyzdžiui, jei savaitgal? sode praleidžiantys t?vai leido paaugliui surengti namuose vakar?l?, ta?iau liep? sutvarkyti namus iki jiems gr?žtant, o rado nusiaubtus namus ir kaimyn? palikt? raštel?, kad tranki muzika skamb?jo iki pary?i?, jie savo atžalai gali pranešti, kad iš jo dienpinigi? bus nupirktas naujas šviestuvas ir išvalytas kilimas, o jam kol kas teks b?ti be pinig?.

Be abejo, susikalb?ti su paaugliu kartais b?na sud?tingiau, nei b?t? su marsie?iu. Jis nepavargsta gin?ytis, draskyti akis ir t.t. Kad ir kokia beviltiška atrodyt? situacija, reikt? susiformuoti geranorišk? nuostat?, kad tai tavo vaikas ir nesvarbu, pyksit?s j?s ar ne, turi su juo kalb?tis. Psicholog? D. Bal?i?nien? pabr?žia, - labai svarbu, kad paauglys nesijaust?, neva t?vai jam „nuleidžia iš viršaus“ ?sakym?, tokiu atveju jis b?tinai ginsis: „k? ?ia man aiškini!“. Paauglyst?s ypatyb? ta, kad vaikas jau?iasi jau suaug?s, turintis teis? ? savo nuomon?. Tod?l efektyvesnis nei nurodin?jimas b?t? tarimasis su paaugliu, b?tinai girdint ir tai, k? kalba jis, ir susitaikymas, kad teks priimti pyk?io ir nepasitenkinimo doz?.

Pagrindiniai teiginiai, kuriais pagr?stas paaugli? elgesys, tai „aš pats“, „aš laisvas“, „noriu pabandyti“, „draugai man yra viskas“. T?vai dažnai skundžiasi, kad kalbos ? j? vaik? atsimuša kaip žirniai ? sien?. Kad kalb?jimas pasiekt? tiksl?, b?tina atsižvelgti, kokiam tipui priklauso paauglys. Vizualikams, akustikams, kinestetikams reikia skirting? žodži? ar veiksm?. Ne be reikalo sakoma, kad ? vien? vaik? užtenka paži?r?ti ir jis nebedarys, kit? sudrausminti pakeltu tonu, o dar kit? teks apriboti fiziškai – uždaryti kambaryje. Aišku, yra vaik? turin?i? vadinam?j? sociopatiškumo gen? ir jokios kalbos ?ia nepad?s. Toks ypatingas nepaklusnumas dažnai pasireiškia nuo ankstyvos vaikyst?s, o priežastys b?na skirtingos: gimdymo traumos, smegen? pažeidimai ir pan.

Suprantu, visa tai taip vargina... Ta?iau perženg? „sunk?j?“ laikotarp? (pikas vidutiniškai nuo 12 iki 16 met?), vaikai v?liau neretai d?koja t?vams, kad šie neleido daryti visko, k? jie užsimanydavo. O ir ilgai s?ta elgesio s?kla, kaip taisykl?, v?liau duoda vaisi? – pastebime, kaip suaug? vaikai kalba m?s? žodžiais, kuriuos kažkada taip neig?.