Gatv?se tebekaraliaujant darganotam rudeniui, ? m?s? gyvenim? jau ima skverbtis didži?j? žiemos šven?i? nuojauta. Su kiekvienu kalendoriaus lapu pyrag?, kal?dini? nuolaid?, snaigiuot? atviruk?, vakar?li? ir palink?jim? kupinos dienos art?ja. Kutendamos m?s? šalan?ias nosis savo baltas p?keliais, švent?s daugeliui kelia ne širdies smagum?, bet didžiul? galvos skausm? – kada ir kur rasti tinkamas draugams bei gimin?ms dovanas. Pachhhhhh!!! Štai ir subliuško šven?i? stebuklas, teliko pareiga – nepamiršti sutaupyti, laiku supirkti, tinkamai pasirinkti, ir, žinoma, ?duoti. Pripažinkime, kad art?jant Kal?doms dažniau m?stome ne apie nuveiktus gerus darbus ar šilt? bendravim? su artimaisiais. Kažkuri? akimirk? ši? graži? min?i? viet? užima mintys apie daiktus. „Reikia nupirkt. B?tinai reikia. Ir s?n?nui irgi (ir kuo gi jis vardu?..). Tik neaišku, k? ir kada.“

Ko gero, visi kartais jau?iame, kad ir šiais metais buvo per mažai bendrauta su artimaisiais. Laviruodami tarp perkrautos dienotvark?s ir žmonos/vyro/vaik?/šuns/šefo poreiki? ir v?l neradome laiko seniai matytiems draugams, o pas senolius ? kaim? pavyko sulakstyti tik pusdieniui. „O dar tos švent?s...et, gal jiems nusi?siu k? nors paštu. Tik nežinau, k? ir kada, bet juk reikia.“

Didžiausios dovanos  - nuoširdaus m?s? d?mesio ne tik, kai kalendorius raudonuoja d?l viso pasaulio šven?iam? dien?, bendražmogiško bendravimo pripildyt? akimirk?, geb?jimo išgirsti šalia esan?io svajon?, dažniausiai negauna niekas. Išsibarst? rutinoje ir paskend? svarbesniuose reikaluose nuo vis?, kas to d?mesio nor?t?, atsitveriame blizgan?iais popier?liais, margintomis dovan? d?ž?mis ar ?ekiais. „Dieve, nu k? aš dabar žinau, ko tas Petras nor?t?, paimsiu brangi? pelenin?. Mmm, o gal jis met? r?kyti? Tiek to, pelenin? tiks“. 

Tas tradicinis klausimas „k? tau padovanoti“ – asmeniškai mane žudo ir nuvilia. Tarsi bandyt? sužinoti, koks daiktas leist? atsižym?ti tinkamai besielgian?i? žmoni? s?raše, ir atsikratyti pareigos dalyvauti švent?je. Jau nekalbant apie tai, kad anks?iau žmon?s švent? mok?jo ne tik šv?sti, bet ir j? kurti. Tikr?. Kvepian?i? mišku ir gerumu. O gal sniegu ir artumo poj??iu. Yra manan?i?, kad brangesn?s dovanos teikia jas gaunan?iam daugiau pasitenkinimo. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanaliz?s centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna primena, kad iš ties? didžiausi? ?sp?d? palieka dovanos, sužadinan?ios prisiminimus. Paprastai nedidel?s, kartais – padarytos savo rankomis, visada labai asmeniškos ir jaukios. B?gantys metai priver?ia pripažinti, kad pa?ius gražiausius dalykus patyr?me anks?iau, nei gavome geresn? darb? ir didesn? atlyg?. B?kite tikri, - dovana, kaip ir švent?, bus geriausia pasaulyje, jei kitas pajus j?s? nuošird? d?mes?, šilum?, meil?.

Psichologine prasme, pinigai ?gijo savo gali? d?l to, kad tam tikra prasme, žmoni? šioje žem?je, pasidar? per daug. Pinigais mes atsiribojame, gauname galimyb? nebendrauti. Jie – tarsi tarpininkas, išstumiantis betarpišk? žmoni? bendravim?. Anks?iau klest?j? mainai skatino gyv? bendravim?. Mielus, artimus santykius išst?m? pinigai ir perkrauti vaiši? stalai.

Kas gi nutiko m?s? švent?ms? J? nepavog? joks piktas pasak? herojus. Tam tikra prasme, atiduodame jas patys. Švent?s didel?s šeimos b?ryje? Retenyb?. Anks?iau virpul? keldav? šven?i? ritualai? Atgyvena. Kam pusdien? kartu kepti pyragus ar daryti k??iukus, kai prekybos centruose j? galima tiesiog nusipirkti? Kam drožin?ti vaikui lesykl?l?, kai j? galima tiesiog nupirkti? Štai tik tikro šven?i? skonio nenupirksi. Tod?l, nors galimybi? turime daugiau, švent?s virto ?sipareigojim? kr?va, stabdžiu lekian?iame gyvenime. Nemokame sukurti švent?s patys, neišmokome to ir savo vaik?. Pasekm?s? Ne tik mes patys, bet ir mažieji bendrauja vis mažiau. Padaug?jo nepasitikin?i? savimi arba ?ž?lumu savo kompleksus maskuojan?i? vaik?. Kam eiti pas draug? ? sve?ius, kai gali „susiesemesinti“, „pasiskaipinti“ ar „pa?atinti“? Net ir šventinio g?rimo taur? su artimaisiais, kai kas išsigudrino kilnoti prie kompiuterio prijung? kamer?.

Aišku, švent? lieka švent?mis. Kiek bepostringautume apie vadinam?j? ideal?j? variant?, jos ir šiemet užgrius uraganu, privers muistytis, o gal net šypsotis. Ir nors vienas lauke – ne karys, pam?styti verta. O kas, jei j?s? švent? šiemet nevirs valgymo ir g?rimo varžybomis? Kas, jei skirsite laiko tiems, kas jo tikrai verti. Neprisideng? parduotuvin?mis dovanomis, neliksime nuogi. Tiesiog reik?s kiek pasukti galv? ir pasirausti atmintyje, nagi, kas nudžiugindavo mam?, t?t?, sutuoktin?, draug??

Nors iki šven?i? dar yra ritin?lis laiko, noriu palink?ti. Kal?d? vakar? ir Nauj?j? Met? dien? pamirškite ?sijungti televizori?. Linkiu pab?ti tarp pa?i? mylimiausi? ir pajusti, kiek daug vieni kitiems j?s reiškiate. Gyvenime taip nutinka, kad brang?s mums žmon?s vienas po kito pasitraukia, tuomet imame apgailestauti, kad per mažai buvome kartu. Ne d?l to, kad kažko nepadovanojome, bet d?l nepasakyt? žodži?, neparodyt? jausm?. Tad tegul prisiminimai, pokalbiai leis pasijusti dar artimesniems, o v?liau – prisiminti šias šventes, kaip labai labai kitokias – tikras.