Aist?s darbe – kaip vadinamojoje „komunalk?je“ – viskas bendra, visi apie visus visk? žino. Kolegos dalinasi visomis ?manomomis gyvenimo smulkmenomis ir jas aptarin?ja. Iš pradži? Aist? dži?gavo – argi nešaunu darbe jaustis tarsi ger? bi?iuli? kompanijoje? V?liau džiaugsmas atsl?go – atvirieji bendradarbiai neveng? pikantiškiausi? klausim?, net neprašomi reikšdavo nuomon? apie Aist?s šeim?, o j? laidomi juokeliai neretai peržengdavo kolegiško bendravimo ribas. O štai Giedrius pasakoja, kad jo darbe visi yra tarsi absoliu?iai svetimi žmon?s. Pokalbiai apie šeim? ar laisvalaik? Giedriaus kontoroje tiesiog ne?sivaizduojami. Bendravimas tarp koleg? apsiriboja oficialumais ir darbui b?tinomis fraz?mis, pietauja visi atskirai ir joki? bendr? vakar?li?, išskyrus firmos jubiliej?, nerengia. Štai tokios dvi situacijos, nutolusios viena nuo kitos, tarsi Šiaur?s ašigalis nuo Piet?. Kraštutinumai? Tikrai taip, sako Vilniaus psichoterapijos ir psichoanaliz?s centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Jo teigimu, bet kurios kompanijos darbuotojams ir pa?ios firmos siekiams naudingiausias b?t? aukso vidurys. Tok? santyki? darbe variant? psihoterapeutas apib?dina kaip strukt?ruot? ir saugi? aplink?.

Per daug atviroje kontoroje aplinka pernelyg glob?jiška. Produktyviam darbui ?ia per daug laisv?s, atsipalaidavimo, kuris d?l pertekliaus, užuot skatin?s k?rybiškum?, žlugdo rimt? bendradarbiavim? ir ?mon?s strukt?r?. Pastaroji b?tina, kad id?jos b?t? ne tik generuojamos, bet ir ?gyvendinamos. Per griežtas, asketiškas poži?ris ? darb? nužudo k?rybiškum?. Padaroma viskas, kas priklauso, ta?iau naujov?ms, gaivioms id?joms tokioje organizacijoje vietos n?ra.

„Auksinio vidurio“ darboviet?je pakanka laisv?s, kad žmon?s jaust?si savimi ir gal?t? kurti, ta?iau yra aiški strukt?ra, padedanti atlikti rutininius darbus. Kad darbuotojai komfortabiliai bendraut?, turi b?ti sveiki santykiai. Tai reiškia, kad yra vietos tikriems jausmams ir emocijoms, nenuog?staujant „k? pagalvos kiti“ bei nesiveliant ? socialinius – psichologinius žaidimus, ir n?ra vietos intrigoms. Nuo ko tai priklauso? Ogi nuo viršininko. Bosas renkasi sau priimtinus žmones, o darbuotojai intuityviai ateina ? j? bendravimo b?d? atitinkan?ias kontoras. Daug kas priklauso ir nuo j?s? paties. Jei nesinori vien? dien? pasijusti, tarsi b?tum?te nuogas užlip?s ant darbo stalo, nepamirškite, kad atvirumas turi b?ti nuoširdus, bet tur?ti ribas. Kitaip rizikuojame pasijusti nesaug?s, nes pasak?me per daug. Suvokite, kad darbas  - n?ra drauguži? samb?ris, ir aiškiai nustatykite sau ribas, apie k? darbe kalb?site, o k? pasilaikysite tik sau. Per didelis atvirumas darbe rodo, kad jau?iam?s nesaugiai, teigia psichologai, taigi, esame per daug vaikiški, nebrand?s. Sant?rus, korektiškas atvirumas – štai raktas ? sveikus santykius su kolegomis, pavaldiniais ar viršininku.

Kartais norisi pakeisti savo „viet?“ kolektyve. Tarsi nubraukti laik?, kai kalb?ta per daug, ar per laisvai. Psichoterapeutas R. Alekna persp?ja, kad dirbtinai to daryti tikrai neverta. Kad ?vykt? norimas pokytis, tur?t? pasikeisti pats žmogus, tiksliau, jo vidinis suvokimas, kas jis yra. Nuo egzistencin?s pozicijos priklauso mintys, elgsena, k?no kalba, kuria mes pasakome kitiems, kas mes, kokie mes ir t.t. Nereikia deklaracij?. Jei pasikeisime viduje, aplinkiniai tai pajus, atitinkamai pasikeis ir j? elgesys.

Rinktis, atviroje ar uždaresn?je aplinkoje dirbti, reik?t? intuityviai – t.y., klausiant sav?s, kur jausiuosi geriausiai. Tai prabanga, kuri? sau b?tina leisti – uždirbti pinigus gerai besijau?iant. Kad darbe visiems b?t? gerai, tur?t? pasistengti ir viršininkas. Jo nuostata turi b?ti „aš geras – tu geras“, o ne „aš geras – visi kiti....blogi“. Kad jaust?si saugus, darbuotojas turi jausti nuoširdži? viršininko pagarb?. Tai turi b?ti ne žaidimas, bet egzistencin? pozicija. Jei toki? turi, vadovas niekada neapkalb?s savo pavaldinio, nepašieps jo, nepažemins. Jei ryte viršininkas „r?šiuoja“ mintyse pavaldinius: „aha, šis darbuotojas geras, o šitas...mm...na, kiek man dar reik?s stengtis, kad jis išeit?...“ – toks vadovas yra prastas. Apskritai, jei komandoje yra netinkam? žmoni?, su kuriais nemlaonu, nepatogu dirbti, jie erzina vadov? – tai jo, o ne darbuotoj? problema. Šefas yra savotiškas darbuotoj? santyki? administratorius, tod?l ypa? svarbu, kad jis priimt? pavaldinius tokius, kokie jie yra nekritikuodamas, nevertindamas, nesmerkdamas. Žmogus „susideda“ iš to, k? jis daro, ir koks jis yra – kaip atrodo, kaip elgiasi. Ši asmenyb?s pus? – šventas paties žmogaus reikalas. Vadovui tur?t? r?p?ti jo darbai, nes atlyginimas mokamas ne už tai, kokie esame, bet už tai, k? sugebame padaryti.