An?dien ma?iau k?dik? ? masaž? atnešusi? mamyt? – ?raud?s vaikas nenumaldomai klyk? ir tryp? kojyt?mis, o mama band? paskubomis j? aprengti, vis teisindamasi „jis nuo gimimo toks nervingas“. Kad sveikatos problem? turintis k?dikis iš ties? daug  jautresnis – tikra tiesa. Dažnai toks mažiukas klykia iš skausmo ar d?l to, kad jo nerv? sistema labilesn?, tad ir slenkstis, kiek aplinkos „svyravimo“ jis gali pakelti – gerokai žemesnis. Ta?iau ar visi nuolat verkiantys ir jautriai ? aplink? reaguojantys k?dikiai – neurolog? pacientai? Kad vieni vaikai gimsta „nervuotesni“ už kitus, abejoja ir Vilniaus psichoterapijos ir psichoanaliz?s centro psicholog? Vita ?ioraitien?. Anot specialist?s, visk? lemia ryšys su mama, juk vaikas ? pasaul? piktas neateina. Tuo tarpu ryšys su mama mezgasi dar vaisiui esant ?s?iose. Svarbu viskas: kaip mama k?dik? nešioja, ar jo laukia, kas n?štumo metu dedasi jos gyvenime, kaip mamos ir k?dikio atžvilgiu nusiteik?s t?tis. Kuo daugiau streso n?štumo metu patiria b?simoji mama, tuo labiau tik?tina, kad vaikelis gim?s jausis nesaugiai ir neramiai. ?tak? daro ne tik n?štumas, bet ir gimdymas – b?tent d?l to labai svarbu, kad jis b?t? kuo harmoningesnis. Jei vaikas sveikas, bet nuolat verkia, klykia, prastai miega – kažkas negerai jo ryšyje su mama ar su t??iu,nes kai k?dikis gauna visk?, kas b?tina: yra sausas, švarus, pamaitintas, pamyluotas – jis tikrai nesielgia nervingai.

„Nervuoti“ vaikai, pasak V. ?ioraitien?s, - kaip ir visi kiti, yra mamos atspindys. Vadinasi, jei mama viduje yra ?sitempusi, kažko bijo, d?l kažko nerimauja, - tokia nuotaika apima ir k?dik?. Jei mama rami, pasitikinti savimi, adekva?iai reaguoja ? aplink? – vaikelis b?na daug ramesnis. Tas pats su darželinukais ar pradinukais, kuriuos t?vai d?l pernelyg didelio jautrumo ar baimi? atveda pas psichologus, - pakalb?jus paaišk?ja, kad pasikeitusio elgesio šaknys slypi šeimoje. Vaik? nervingum? gali sukelti atvirai rodomi ar slepiami nesutarimai tarp t?v?, artim?j? netektis, mamos ar t??io d?mesio tr?kumas, dažniau kei?iamos ugdymo ?staigos, bendraamži? paty?ios ir t.t.

Taigi, jei norime pad?ti „nervingam“ k?dikiui, reikia pad?ti mamai. Pirma, svarbu suprasti, kad verksmas – nat?rali vaiko reakcija ? aplink?. K?dikis nemoka kalb?ti, tod?l reaguodamas ? aplink vykstan?ius dalykus gali verkti, cypti, guguoti ir t.t. Jei k?dikiui nieko neskauda, bet jis verkia, ? š? verksm? reikia reaguoti adekva?iai – t.y. nesusierzinti pa?iai mamai tiek, kad tas nerimas paveikt? vaik?. Jei mama vaiko ?tampos nesugeba „sutalpinti“, j? v?l perima vaikas, nes, b?dami savotiškoje simbioz?je, jie vienas kit? „maitina“ emocijomis.

Nuo to, kaip reaguos mama, priklauso vaiko reakcija ? daugel? nauj? patir?i?, pavyzdžiui, ? apsilankym? pas medikus. Juk pradžioje vaikas gydytoj? nebijo, ta?iau mamos nuolat „raminamas“, kad nereikia bijoti, kad viskas bus geri, kad tik truput? skaud?s, vaikas jau?ia per didel? mamos r?pest?, ir ima bijoti pats, juk „net mama išsigando“.

Be abejo, priežas?i?, d?l kuri? vaikas gali b?ti jautresnis, daug. Tad visos atsakomyb?s vien t?vams suversti neder?t?. Aptartas uždaro emocij? rato mechanizmas, pasak psicholog?s, papras?iausiai vienas dažniausiai pasitaikan?i?. Aišku, lengva patarti talpinti savyje visas vaiko išdaigas ir „ožius“ – juk dažnai t?vai patys b?na pervarg?, tad jiems b?tina pasir?pinti ir savimi. B?tent tod?l reikt? pasistengti kartais palikti mažul? mo?iutei ar auklei, ir išeiti pails?ti. Pails?j? t?vai – tai ram?s t?vai. Tobulos t?vyst?s siekinatys t?vai beveik visada yra ?sitemp? ir pervarg? t?vai, nebegalintys duoti savo vaikeliui vidin?s ramyb?s. B?tent tod?l neverta aklai sekti knyg? patarimais, kaimyn? ar gimini? patarimais, kiek vaikas turi b?ti žindomas ir kaip auginamas. Vadovaukit?s nuojauta ir nesivelkite ? stereotipus – kiekvienas vaikas, ir santykis su juo individualus ir nepakartojamas. Vaikui užtenka pakankamai geros mamos – nekelian?ios sau hiperužduo?i?. Juk j?s esate šalia savo vaiko, paimate j? ant rank?, reaguojate, kai jis to nori, domit?s juo, kalbinate – mažyliui to tikrai pakanka. Hiperužduotys reiškia pervargim?, o pervargimas – nervingum?, tiek j?s?, tiek k?dikio. Nuo keli? m?nesi? amžiaus mama savo elgesiu tur?t? ramiai rodyti k?dikiui, kad ir ji turi savo poreiki?, ir jai reikia savo laiko, miego. Iš pradži? vaikas gali reikalauti, pavyzdžiui, „tu visada b?si tik mano ir miegosi šalia man?s“, ta?iau nuolat rodant jam, kaip turi b?ti, mažylis tikrai priims realyb? ir reaguos daug ramiau, nei anks?iau. Netiesa, kad k?dikiui vienam pabuvus vos keliolika minu?i?, jam gresia depresija, grei?iau nerimas apima mam?, o ne vaik?. Kartais vaikas visai neprašo mamos reakcijos, ta?iau šios vis tiek „vibruoja“ taip ?sitempdamos pa?ios ir perduodamos ?tamp? k?dikiui. Net neprašomos tokios mamos padaro visk?, rezultatas – vaikas nežino savo nor?, nes visk? žino mama. Reakcija ? k?dik? turi b?ti adekvati, jei vaikas kažk? sako t?vams, rodo d?mes? rankyt?m, kojyt?m – k?dikiui b?tina atsakyti nuoširdžiai. Jei mažylis ži?ri t?vams ? akis ar kažk? rodo, labai svarbu sureaguoti, o ne plep?ti su drauge ar ži?r?ti televizori?.

Mamos veidas vaikui kaip veidrodis, juk jos veide atpaž?sta save. Pažvelkit, jei nusišypsosit savo k?dikiui, jis b?tinai atsakys jums šypsena! To paties tikisi iš j?s?, - kad kai rodys piešin?, j?s ži?r?site, o ne sumurm?site „taip, taip, labai gražu, eik dar papiešk“. Atgalinis ryšys labai svarbus visai vaiko asmenyb?s raidai. Jei vaikai mato apatišk?, be išraiškos, depresišk? mamos veid?, jiems sunku susigaudyti jausmuose suaugus, juk visa ko jie mokosi iš m?s? – t??i? ir mam?. Taigi, jei norite, kad vaikas b?t? ramus ir laimingas, tokie turite b?ti patys. Na, o jei nervingumas nepraeina, vaikas nuolat suirz?s, galb?t verta pasikonsultuoti su neurologais.