Vienoje parduotuv?je radusi specifini? kanceliarini? preki?: senovini? raižyt? plunksn?, rašalo, gražaus ir kvapnaus popieriaus laiškams, ?stabi? vok?, anstpaud? skyrel?, nustebau. Nors visi šie dalyk?liai buvo išties graž?s ir mieli, pamaniau, kad pirk?j? jie turb?t ilgokai nesulauks, - juk XXI amžiuje karaliauja elektroninis paštas, trumposios telefono žinut?s, faksai. Žinoma, - juk taip grei?iau, pigiau papras?iau. Viskas apsivert?, kai syk? savo pašto d?žut?je, kurioje iki tol rasdavau tik s?skaitas ir reklaminius lankstinukus, aptikau keist? vok? su savo vardu ir pavarde. Atpl?šusi pama?iau, kad tai sve?ioje šalyje viešin?ios draug?s atvirut?, kur ji savo ranka buvo parašiusi pirmuosius ?sp?džius ir link?jimus man. Keista, bet tas popieriaus gabaliukas mane nuoširdžiai nustebino, ne mažiau pradžiugino, be to, atvirlaišk? skai?iau dar ir dar kart?, kaskart vis ?sivaizduodama, kaip mano bi?iul? jau?iasi, kur š? laiškut? raš? ir t.t.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanaliz?s centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna ?sitikin?s, kad „tikrieji“, ranka rašyti laiškai – ypatingas reiškinys. Anot R. Aleknos, jie mus veikia kaip ir kiti „handmade“ daiktai, kuriuos kurdami žmon?s ?deda dalel? savo širdies, jausm? ir min?i?, skirt? labai konkre?iam asmeniui. Nors to dažniausiai nepastebime, ypatingai paveikus yra raštas – kiekvienam žmogui, ir tik jam vienam, b?ding? kringeliuk?, užraitym? ir linij? ritmas, suasmeninantis laišk? ir paver?iantis j? išties unikaliu. Ranka rašytas laiškas – tarsi rašiusiojo vizija, užrašytas mintis paver?ianti betarpišku, kone gyvu bendravimu. Prisiminkite, kad paskutin? kart? laik?te rankoje tok? tikr? laišk?? Seniai? Bet, manau, ir šiandien pamenate t? virpul?, ypa?, jei raš? mylimas ir labai brangus žmogus. Toks laiškas, rodos, turi net savo aur? – juk j? rašydamas, autorius išties buvo su jumis – savo mintimis ir jausmais. Jis ?sivaizdavo, kaip nudžiugsite, gav? jo laišk?. Kaip j? atpl?šite, kaip išvysite, k? galvosite skaitydami. Toks emociškai „pakrautas“ raštas turi ir daugiau „plius?“ – j? gav?, gauname ir psichologiškai mums itin svarb? pripažinim?. Suvokiame, kad esame kažkam labai svarb?s ir reikalingi, juk toks laiškas – visada asmeninis, net intymus. Be to, jei elektroninio pašto d?žut?je laiškai dažnai tarsi ištirpsta kit? gausoje, ranka rašytas laiškas turi išliekam?j? vert?. Norint dar syk? patirti praeities išgyvenimus, tereik?s j? išimti ir dar syk? perskaityti! Prisiminkite, kiek ?stabi? knyg? parašyta, remiantis laiškais, v?liau tapusiais istorijos, aistringos meil?s, ilgesio, karo, išsiskyrimo, ištikimyb?s metraštininkais.

Be abejo, kompiuteri? myl?tojai pasakys, kad ir virtualiosios erdv?s laiškai ne k? prastesni – dažnai ir juos rašome konkre?iam žmogui, o nor?dami nepamesti, galime ?d?ti ? atskir? aplank? ar pažym?ti v?liav?le. Ta?iau kompiuterio spausdinamos raid?s niekuomet neprilygs žmogaus ranka rašytoms raid?ms. Elektroniniais veideliais reiškiamos emocijos nepasivys „tarp eilu?i?“ plevenan?i? jausm?, o kur dar ranka piešti nedidukai paveiksl?liai, anks?iau ypa? dažnai puošdav? laiškus. Tas pats su pokalbiais – taip, jie gyvi ir malon?s, ta?iau žodis, tarsi vaivorykšt? – labai trumpalaikis oro virpesys. Galime ilgai juos „gird?ti skambant ausyse“, ta?iau laikui b?gant jie trinsis, keisis, kol, galiausiai, nugrims ? užmaršt?. Ranka rašytas laiškas bet kada gali tapti ne tik primintuku, bet ir ?rodymu, tarkim – ?simyl?j?liams aiškinantis santykius.

            Rodos, dar ne taip seniai laiškai buvo kone vienintelis b?das susisiekti atstumo išskirtiesiems. Popieriaus laiške sud?liotus jausmus nešdavo pašto karveliai, pasiuntiniai, be baim?s myli? mylias joj? eikliais žirgais, o laišk? vert? kartais prilygdavo gyvybei. V?liau nekantriai laukdavome paštinink?s – gal jos kuprin?l?je slepiasi ilgai laukta žinia...Šiandien ranka laiškus rašome gerokai re?iau. J? kelias driekiasi nebe mišk? takais ir plyn?mis, o kompiuteri? laidais ir skaitmenini? kod? verpetais. Ta?iau kol žem?je gyvens bent du romantikai (o j?, tikiu, yra daug daugiau), „tikri“ laiškai b?tinai bus rašomi. Mat jie tarsi ekologinis maistas, nam? gamybos vynas ar rank? darbo drabužis, skirtas ne masinei gamybai – unikal?s ir šilti. Manote, kad nemok?tum?te parašyti laiško popieriaus lape, nieko nedilytindami ir neinsiortindami? O j?s pabandykite! Juk k?rybin?s kan?ios  ne tik malonios, bet ir daro stebuklus – jas b?tinai ?vertins tas, kas savo pašto d?žut?je, tarp marg? reklam? ir „saus?“ s?skait? aptiks ne?prast? vok?, skirt? tik jam.