Kai draug?s s?nui Juliukui buvo keli m?nesiai, visi aplinkiniai tik ir aik?iojo, - koks ramus ir geras vaikas! Pyplys iš ties? buvo ypatingai ramus, kai nemiegodavo, šypsodavosi savo bedante burnyte visam pasauliui ir, rodos, n? neketino verkti. Ta?iau neseniai aplankiusi draug?, pama?iau visai kitok? vaik?. T? pat? patvirtino ir ji pati – pusantr? sulauk?s berniukas klyk? ko nors negav?s, šaižiai spygavo iš lauko nešamas ? kambar?, neleisdavo mamai kalb?ti telefonu, reikalavo TV pultelio....Draug? tik b?j?giškai nut?s?: „k?žin, kaip jie iš angeliuk? virsta visiškais ožiais? Rodos, taip j? myluojame, glaudžiame, o ?ia....“

            Vilniaus psichoterapijos ir psichoanaliz?s centro psicholog? Vita ?ioraitien? teigia, kad b?t? keis?iau, jei vaikas nepasiekt? šio nat?ralaus, vadinamojo separacijos individuacijos raidos tarpsnio. Ji t?siasi nuo pus?s met? iki kol vaiku?iui sueis treji. Nuo gimimo buv?s visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliej?s, vaikas ima po truput? atsiskirti, pajau?ia savo „valdži?“, bando manilupiuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas“, t.y. – kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrin?damas pasaul?, mažylis per š? laik? jis tampa savarankiškas ir suvokia, kad jis daug k? gali pats. Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos, ir v?l pas j? gr?žta, pasijut?s nesaugiai, išsigand?s j? supan?io, dar nepažinto pasaulio. Tod?l labai svarbu, kaip mama ir t?tis reaguoja ? savo mažojo tyrin?tojo „atradimus“, ar geba paleisti j?, ir, nepaisydami to, koks jis gr?žta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti saugumo, stabilumo jausm?. Dažnas atvejis – kai vaikui reikia mamos d?mesio, ji b?na užsi?musi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigub? stres? – iš pradži? jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stal?ius ir pan.), o ieškodamas prieglobs?io pas svarbiausi? žmog? – mam?, susiduria su neigiama jos emocija. Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojyt?mis ar spiegdamas – visais tais b?dais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais“. Kita klaida, - jei ? vaik nerim? t?vai reaguoja dar didesniu, perd?tu nerimu, taip dar labiau išg?sdindami vaik?, juk jei net mama taip išsigando, vadinasi pasaulis išties labai baisus! Teisingiau b?t? nuraminti vaik? ir paskatinti j? naujiems tyrin?jimams.

            Faktas – žviegiantis, besispardantis pyplys – vaizdelis ne silpn? nerv? savininkams. Net kantriausi t?vai pavargsta, vis? dien? ramindami „ožiuk?“. Visgi psichologai pataria pasistengti ne?siaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti“ savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teis? pykti, verkti, b?ti išsigandusiu, nenor?ti, kad mes išeitume ir t.t. ?siožiavusiam mažajam reik?t? ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jau?iasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pab?ti lauke, ta?iau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas mo?iut?“. Be abejo, susikalb?ti su pusantr? – dvej? met? vaikiuku, o dar verkian?iu – nelengvas darbas. Ta?iau ramus mamyt?s balsas, jos vidinis nusiteikimas, kad vaik? priima vsu visais jo jausmais, gal? gale – d?mesio parodymas, bet ne guodimas, tur?t? pad?ti nurimti grei?iau.

            Pasiek? 18 – 24 m?nesi? tarspsn?, vaikai išgyvena laikotarp?, kai paleisti t?t? ir mam? staiga v?l tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atssiskirti. Pasijut?s saugus, ir v?l elgsis kaip ?prasta.

            M?stote, kod?l j?s? vaikas ožiuojasi? Ogi d?l to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocij? ir su jomis tvarkytis. Be to mažasis suvokia, kad turi jums ypating? gali? – tad visais b?dais bando, kiek gi jam leisite. V. ?ioraitien? primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog b?tinos. T?vai niekada nesakantys „ne“ iš ties? ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, gal?damas daryti bet k?, jau?iasi nesaugus. Ta?iau ribos tur?t? b?ti pagr?stos. Pam?stykime, kiek kart? draudžiame tai, ko iš ties? daryti negalima, ir kiek m?s? draudim? susij? su tuo, kad vaiko veikla papras?iausiai trukdo mums ils?tis ar užsiimti savo reikalais? Tarkim, ? piln? puod? spintel? lendantis vaikas – jis tai daro iš smalsumo, tai jo b?das pažinti pasaul?. Ta?iau nereta mama neleidžia to daryti, nes tuomet jai tekt? nuolat stov?ti šalia, kol mažasis žais su puodais, saugoti, kad j? nesugadint?, o v?liau visk? sutvarkyti. Taigi, vienas iš b?d? sumažinti „ožiukams“ – talkinti vaikui ten, kur ?manoma, ir drausti tik tai, ko pagr?stai negalima daryti. Vaiko kaprizus skatina tiek mamyt?s ar t??io abejingumas, tiek j? perd?ta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Pusantr? met? mažylio maištas dažnai sukelia t?v? susierzinim? – ta?iau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš“ pajautimo padariniai. Keli patarimai, kaip reaguoti ? vaiku?io kaprizus:

1.                  Šalia „negalima“, sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: “Negalima atidarin?ti šio stal?iaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.

2.                  Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj neb?ra, nes mama pavargusi – vaikui tiesiog neegzistuoja.

3.                  Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams b?tina kartoti, ko iš j? norima. Be to, b?tina skirti pakankamai d?mesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami t?v? d?mesio, kurio jiems stinga.

4.                  Išsiaiškinkite, d?l ko vaikas klykia. Guodžiamas kai n?ra d?l ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir d?mesio. Jei verkia, nes kažko neleidote – guosti taip pat n?ra ko. Ta?iau priimti vaiko emocijas b?tina. Jei vaikas pajau?ia mamos susierzinim?, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti rami.

5.                  Leiskite vaikui pykti ar li?d?ti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti ? balkon?, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite nat?raliai nukreipti vaiko d?mes? kitur. ?vardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.

Dar viena padid?jusio kaprizingumo priežastis – ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms b?ti kartu tiek, kiek reik?t?. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trej? met? yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad iki met? vaikas, paliktas su mo?iute ar aukle galvoja, kad mama ir t?t? nebegr?š. Jis m?sto: „jei nematau, vadinasi n?ra“. Nuo met? iki trej? mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir gr?žta, ta?iau ilgesniam laikui paliktas, toks pyplys patiria didel? stres?. Jis ilgisi, o „atgav?s“ t?vus nežino, kaip reaguoti – nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais „o kas, jei v?l išeis?“. Kaip vaikas reaguoja ? mamos ar t?vo iš?jim? ir gr?žim?, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausm? iš mamos dar iki met? gav? vaiku?iai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mam? lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar n?ra, žaidžia, valgo, o susitik?s, lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijau?iantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali li?d?ti, prastai valgyti ar miegoti, o sulauk? gr?žusi? t?v? dar kone vis? dien? vaikš?ioti aplinkui, ži?r?ti ? juos, kaip ? nepaž?stamus.

Psichologai teigia, kad 18-24 m?nesi? kriz? – viena sunkiausi?, nes tai kapriz? ir rib? nustatymo laikas. Eidamas tre?iuosius metus, vaikas pereina ? kit? raidos etap? – atsiskyr?s nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas. Tiesa...tuomet ateina vadinamoji trij? met? kriz?, bet apie j? – kit? kart?.