Eglė sako, kad kai dabar pamato, kad kažkur pakeliui atliekamas automobilių stiklų remontas, pavyzdžiui, tą paslaugą siūlo AGN stiklai, ji iškart prisimena savo vieną keisčiausių vasarų. Praėjusias vasaros atostogas lietuvaitė praleido dirbdama Barselonoje, automobilių stiklų plovėja. Tačiau ne tokia, kuri su kibirais darbuojasi salone, o tokia, kuri stovi sankryžose ir užsidegus raudonam šviesoforui, skuba plauti neprašyta.
Kaip sugalvojai ten įsidarbinti ir vykti į Ispaniją?
Su drauge galvojome, kad reikėtų vasarą kažkur išvažiuoti užsidirbti. Dar žiemą pas mus į universitetą atėjo tokios agentūros atstovai ir pradėjo kviesti registruotis į jų programą. Nes jie suranda darbus žmonėms ir jie tada gali vykti į nuostabias pietines vietoves bei ten dirbti. Mes užsiregistravome, vėliau gavome pasiūlymą vykti į Ispaniją, Barseloną. Be galo džiaugiausi, nes nenorėjau vykti į kokią mažą kurortinę salą, kur tik visi geria ir deginasi, o norėjau į didmiestį prie jūros. Taigi, šis pasiūlymas atrodė tobulai. Žodžiu, ten nuvykę mes turėjome keletą darbo sutartų pokalbių. Aš turėjau tris atrankas, jeigu būčiau nepraėjusi nė vienos, būtų agentūra ieškojusi dar kitos. Tai buvo viešbučio kambarinės, barmenės ir auto langų plovėjos darbų atrankos. Pirma nuėjau į tuos du ir manęs nepriėmė. Jau buvau labai nusiminusi. Todėl, kai atėjau dėl langų plovėjos, ir mane sutiko priimti, labai džiaugiausi. Tiesa, tik pokalbio metu supratau, kad čia kalba eina ne apie langų plovimą salone, o apie tokį darbą sankryžose. Bet, matyti, buvau taip nusivylusi ankstesne nesėkme, o ir buvau linkusi į avantiūras, kad nusprendžiau pabandyti.
Ar toks darbas – dažnas dalykas?
Iš tiesų, labai daug tokių plovėjų nebuvo. Ten daugiau dirba atvykėliai tamsiaodžiai, tačiau mūsų įmonė samdė ir įdarbino būtent grupes išvaizdžių merginų. Taigi, mes ten besidarbuodamos sulaukdavome labai didelių arbatpinigių, kuriais neturėdavome dalintis su įdarbinusia įmone. Mat mes taip pat dėvėdavome reklaminius marškinėlius, turėdavome pastatę didelę reklaminę vėliavą. Tapome savotišku salono reklamavimo būdu. Taip pat gaudavome ir algą iš paties salono.
Kaip žmonės reaguodavo į tą stiklų plovimą?
Būdavo visko. Vyrai dažniausiai džiaugdavosi, kiti netgi prašydavo telefono numerio, norėdavo pasimatyti. Kai kam nepatikdavo, piktindavosi, kad išmušė iš įprastos kelionės vėžių.
Kaip manai, ar tokia paslauga galėtų būti ir Lietuvoje?
Geras klausimas, galvojau apie tai. Manau, kad tokiame pramoginiame mieste kaip Palanga, tai tikrai galėtų praeiti, bet paprastuose miestuose į tai būtų pažiūrėta kreivai